Pinigų atsiradimas Lietuvoje turi savo istoriją. Anksčiau lietuviai mainams naudodavo gintarą, voverių ir kiaunių kailius, medų, vašką, įvairūs papuošalus. Plėtojantis mainams ir užsienio prekybai, tokie pinigai negalėjo atlikti visų pinigų funkcijų, ir juos pakeitė sidabro lydiniai, svetimo monetos. Manoma, kad Lietuvoje savi pinigai pradėti vartoti jau XIII amžiuje. Tačiau šių dienų prasme tikri pinigai su tam tikrais herbais ir žymomis ėmė plisti tik Kęstučio ir Vytauto laikais.
Lietuvių senovinius prekybinius santykius su graikais ir romėnais paliudija ir jų pinigai. Seniausios monetos, patekusios į mūsų kraštą, yra graikiškos. 1936m. Vilniuje, Rasų kapinių rajone aptikta Smyrnos tetradrachma, kaldinta II a. pr. m. e., 1962m. Glūko ežero pakrantėje (Varėnos rajonas) – Nakso miesto (Sicilija) tetradrachma, kaldinta V a. pr. m. e. Galimas dalykas, kad jos čia pateko tarpininkaujant Šiaurės Ponto miestams Dnepro prekybiniu keliu. Graikiškos monetos – pirmi sidabro daiktai, patekę į Lietuvą. Tačiau vargu, ar šios monetos čia atliko pinigų vaidmenį, greičiausiai gentinei diduomenei tai buvo turto kaupimo objektas.
Kur kas daugiau Lietuvoje rasta romėniškų monetų. Tai buvo ilgalaikių, pastovių mūsų krašto gyventojų prekybinių ryšių su Romos imperija išdava. Daugiausia aptikta varinių (bronzinių) monetų, o sidabrinių tik apie 60. Chronologiškai monetos gana įvairios, pvz., Romos respublikos laikų monetos, Trajano monetos ir pan. Spėjama, kad dauguma Romos monetų į Lietuvą pateko iš Padunojės „gintaro keliu“.
Jei tikėtume archeologinių iškasenų duomenimis, pasibaigus sėkmingam arabų prekybos laikotarpiui, mūsų užsienio prekyba turėjo labai sumenkėti, o vidaus prekyba turbūt buvo tiesioginių natūrinių mainų pavidalo. Tačiau ir natūrinių mainų sąlygomis yra reikalingas vertės matas ir mokėjimo priemonė. Todėl kyla klausimas, kurie daiktai nuo XI a. buvo mūsų krašto vertės matas ir mokėjimo priemonė?
Didelis pagrindas manyti, kad tais laikais slavų pavyzdžiu ir lietuviams pinigais buvo žvėrių kailiai. Tačiau, be slavų pavyzdžio, piniginiai kailių sistemai akstiną galėjo duoti ir pati kailių prekyba su arabais. Arabų prekyba kiekvienai kailių rūšiai suteikė palyginti pastovią vertę ir savotišką techninį vardą. Toks techninis kailių valiutos terminas buvo ir grivina. Grivinos Lietuvoje, kaip ir slavų kraštuose, buvo kailinės ir metalinės. Metalinės grivinos buvo ne tik žiedai ar lazdelės, bet ir ant grandinėlės ar virvutės suvarstytos monetos, kurioms tokiu atveju buvo pritaisomos auselės.
Kurių žvėrių kailiai pas mus buvo laikomi pinigais ir kokio svorio buvo mūsų kailių grivinos, nieko tikro negalima pasakyti. Ar mūsų kailių griviną sudarydavo tam tikras kailių svoris, ar tam tikras kailių skaičius dar galutinai neaišku. Kad lietuviai vartojo kailių grivinas ir jomis mokėdavo duokles, mini ir žinomas XVI a. italų keliautojas ir istorikas Aleksandras Gvanjinis,keliavęs po Lietuvą ir davęs jos platų aprašymą, bei žemaičių vyskupijos kanauninkas Strijkovskis. Kad lietuviai turėjo kailių pinigus, patvirtina ir kai kurie ilgai išsilaikę lietuvių papročiai. Iš Lietuvos prekybos su rusais piniginės sistemos duomenų galima manyti, kad kailinių pinigų sistema pas mus labiausiai buvo įsigalėjusi XI, XII ir XIII amžiuje. Vėlesniais laikais piniginę kailių sistemą nustelbia vis labiau įsigalintys sidabro pinigai.
|
|