Lietuvos kapos buvo pinigai, bet jos dar nebuvo monetos. Seniausios mūsų monetos, tikriausiai bus smulkūs sidabriniai pinigėliai, kurių vienoje pusėje iškaltas ieties smaigalys, antroje pusėje – Gedimino stulpai. Beveik visose tos rūšies, kurias pasisekė rasti, monetose kairiajame ieties šone yra iškaltas mažas kryžiukas, buvo rasta ir tokių monetų, kuriose jis yra ieties dešinėje pusėje. Be ieties ir kryžiuko toje pačioje monetos pusėje, kai kuriose monetose, yra ir lotyniška raidė v. Pagal archeologines iškasenas ir pačių pinigėlių ženklus galima tvirtinti, kad pirmosios mūsų monetos bus atsiradusios 1378 – 1396 m. Tą patį XIV a. pabaigos laiką patvirtina ir šių pinigų metrologinių tyrimų duomenys. Lietuviški sidabriniai pinigėliai svėrė apie 0,30 gramo ir jie buvo pagaminti iš sidabro ir vario lydinio, santykiu 1: 1. Dešimt pinigėlių sudarė 1 čekų grašį, kuris tuo metu funkcionavo Lietuvoje.
XIV a. pabaigoje, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) pripažinus tarptautiniu mastu, valstybės sostinėje Vilniuje įkuriama monetų kalykla. Pradedamos kaldinti LDK monetos, kuriose matyti heraldiko ženklai – Vytis, Gediminaičių stulpai, kurie ir šiandien yra Lietuvos valstybės simboliai. Kalyklos veikla ypač suklestėjo XV a. pabaigoje – XVI a. Kalyklos reikšmė nesumažėjo ir vėliau, kai XVI a. antroje pusėje LDK sudarė uniją su Lenkijos karalyste. Po Liublino unijos monetos buvo kaldinamos su Lietuvos ir Lenkijos herbais.
Tiksliai nežinoma, kaip vadinosi pirmosios mūsų monetos, tačiau vėlesnių laikų dokumentuose randamas pavadinimas – denarai, denariukai ir jie buvo lygūs 1/10 grašio. Taigi pirmosios lietuviškos monetos – denarai (tai senovės Romos ir kai kurių viduramžių Europos šalių sidabrinė moneta) buvo nukaldinti tik valdant kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui (XIV a. II pusė). Vienoje monetų pusėje – ietigalis ir kryžius, kitoje legenda „pečat“.Pirmosios LDK monetos buvo kaldinamos iš kirptų sidabro skardos skrituliukų. Panašius kaltinius pinigėlius, vadinamus denarais, leido ir kunigaikščiai Jogaila, Vytautas, Švitrigaila, Kazimieras (iki XV a. pabaigos). Vėlesniais metais LDK dar buvo kaldinamos sidabrinės monetos: denarai, pusdenariai, dvidenariai, šilingai, pusgrašiai, grašiai, trigrašiai (trijų grašių moneta žmonių vadinama patreiniu, arba didka), ketvirtokai, šeštokai, taleriai (žmonių vadinami guldenais, arba auksinais), pustaleriai ir kt.
XV a. ir ypač XVI a. Lietuvos pinigai virsta valstybės regalija (išimtinė teisė gauti tam tikras pajamas iš monetų kalimo), kuri kartu sudarė ir pelno šaltinį valstybės iždui. Jau XVI a. pradžioje pinigų kalimo centras buvo Vilniuje. Čia kalamos monetos buvo taisyklingos formos, turėjo įrašus lotynų kalba. Lietuvos pinigai ne tik buvo įvairiai vadinami ir skaičiuojami (grašiais, kapomis, auksinais, rubliais ir kt.), bet ir jų vertė nuolat keitėsi. Pavyzdžiui, Lietuvos pinigų kapa (60 lietuviškų grašių) XV a. pradžioje turėjo apie 200 gramų sidabro, XVI a. pradžioje – apie 100 gramų, XVII a. pradžioje – apie 50 gramų, o pabaigoje – tik apie 10 gramų. Tas pats dėjosi ir su lietuvišku rubliu (100 grašių), kurio vertė irgi nuolat mažėjo.
Lietuvos ekonomika pradeda silpnėti po Vytauto mirties, todėl ima menkėti ir mūsų pinigų sistema. Tiktai XV a. pabaigoje, po 60 metų pertraukos, pradėta vėl, kaip ir Vytauto laikais, kalti savus denariukus, arba pinigėlius. Didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo metu (1492 – 1506) naujai atidarytos kalyklos nukaltose monetose pirmą kartą pasirodė šalia Vyties ir lenkų erelis. Monetos, kaltos Aleksandro laikais, buvo dviejų rūšių:
- denariukai, vadinami pinigėliais. Aversas – Vytis į kairę, reversas – lenkiškas erelis;
- grašiai. Aversas – 4 dalių skydas su lenkų ereliais ir karūnomis, reversas – Vytis. 10 denariukų sudarė 1 grašį, kuris turėjo gryno sidabro 0,85 gramo.
Aleksandro įpėdinis Žygimantas II (1467-1548), pramintas Senuoju, valdęs 1506 -1548 metais, išleidžia pusgrašius, t. y. 5 denarų monetas. Šis smulkių pinigų išleidimas neišsprendė finansinių problemų, nebuvo bendros piniginės sistemos. Susiklosčius palankioms sąlygoms, tai padarė Didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Senasis, 1535 – 1536 m. išleisdamas grašius. Po reformos buvo išimti visi iki tol kursavę vietiniai pinigai. Reforma įtvirtino bendrą dešimtainę pinigų sistemą. 1536 m. Vilniaus kalykla uždaroma iki 1545 m., kada paskutinysis Gediminaitis Lietuvos soste Žygimantas Augustas (1520-1572) įsako ją atidaryti. Ši kalykla gamina ir Lenkijos pinigus. Be to Žygimantas Augustas įsteigė Vilniuje naują kalyklą, kuri veikė iki 1570 m., auksinėms monetoms gaminti.
Valdant Žygimantui Augustui (1547-1572), greta sidabrinių monetų 1547 m. buvo pradėtos kaldinti pirmosios auksinės monetos – dukatai (pavadinimas yra kilęs iš 1284 metais pradėtų kalti Venecijos auksinėse monetose iškalto įrašo paskutiniojo žodžio dukatus – kunigaikštija). Lietuviška aukso monetų kalykla gamino ne tik dukatus, bet dar ir portugalus bei pusportugalius. Portugalai buvo 10 dukatų moneta, kurią kaldino pirmasis Portugalijos karalius Jonas III. Todėl ir jo leidžiamos stambios aukso monetos buvo pavadintos portugalais. Lietuviški dukatai turėjo beveik tiek pat aukso, kaip ir Venecijos dukatai, – 3,50 gramo. Vienoje dukato pusėje buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio atvaizdas, kitoje – Vytis su Gedimino stulpais. Tai ir buvo ne tik lietuviškiausi tų laikų pinigai, bet ir techniškai, puikiai pagaminti. Monetos, gamintos Žygimanto Augusto laikais buvo gana įvairios. Smulkiausia tuo metu moneta buvo pusdenaris, arba mažesnysis denariukas. Be jų buvo denarai ir dvidenariai, pusgrašiai, grašiai, patreiniai – 3 grašių monetos, kurios buvo nepastovios vertės, ketvirtokai – 4 grašių monetos. Apie 1564 metus buvo kalti taleriai ir pustaleriai. Taleriai, arba guldenai, turėjo gryno sidabro tik 20,46 gramo todėl privalomas keitimo kursas buvo 30 grašių, kurie turėjo 26,04 gramo sidabro. Žmonės vadino talerius ne tik auksinais (guldenais), bet ir puskapėmis, nes senoji kapa turėjo 60 grašių, ir prisimenant tai, 30 grašių monetos buvo pramintos puskape.
Lenkijos ponai reikalavo sulyginti lietuviškus pinigus su lenkiškais. Lietuvos diduomenė tam priešinosi. Dėl to Lietuvos pinigų istorijoje atsirado vadinamasis satyrinis trečiokas su užrašu „Gyvenantis danguje juoksis iš jų “, pašiepiančiu tuos, kurie siekė unijos.
Kai po Liublino unijos, 1570 m. buvo uždaryta pinigų kalykla, beveik 10 metų buvo negaminami jokie pinigai. Todėl senieji palyginti geri pinigai turėjo kursuoti kartu su blogesnėmis lenkų monetomis. Grešamo dėsniui veikiant, lietuviškos monetos „plaukė“ į užsienius, kur jos buvo brangiau vertinamos negu savo gimtajame krašte. B. Martinkus ir V. Žilinskas Grešamo dėsnį apibūdina kaip ekonomikos hipotezę, kuri teigia, kad „blogieji“ pinigai išstumia iš cirkuliacijos „geruosius“ pinigus. Šis principas taikytinas tik brangiųjų metalų monetoms, kai žmonės yra linkę jas kaupti dėl prekinės vertės ir nepalieka apyvartoje. Kitaip tariant, šis dėsnis teigia, kad nuvertėję pinigai išstumia iš cirkuliacijos pilnaverčius pinigus. Jei tos pačios nominalinės vertės pinigai nevienodai padengti, tai daugiau padengtus pinigus sukaups gyventojai arba jie labiau bus naudojami tarptautiniams atsiskaitymams, o šalyje cirkuliuos mažiau padengti pinigai.
Pradėjus plisti visokių rūšių svetimiems pinigams, dažnai ir falsifikuotiems, būtinai reikėjo savų, gerų pinigų. Tokia padėtis paskatino Steponą Batorą (1533 – 1586) vėl 1579 metais atidaryti Vilniuje pinigų kalyklą ir kalti ne savus pinigus, bet bendros su Lenkija piniginės sistemos monetas. Šie pinigai išvaizda ir metalo turiniu labai skyrėsi nuo senųjų monetų: monetas puošia ne Vytis su Gedimino stulpais, bet lietuvių Vytis ir lenkų erelis, nebėra Gedimino stulpų. Be to seniau mūsų valstybines emblemas puošė Didžiojo kunigaikščio mitra (graik. – valdovų kepurė), dabar – Vytį ir erelį gaubia karališkasis vainikas. Taigi Lietuva prarado savo senąją monetinę sistemą ir jos pinigai virto lenkiškais, kurie priklausė lenkų pinigų sistemai. Lietuviškas grašis jau nėra 1/5 vertingesnis už lenkiškąjį grašį, bet pasidaro jam lygus. Lietuviškas denaras ne 1/10 kaip seniau, bet, kaip ir Lenkijoje 1l18 grašio dalis. Auksinas jau ne puskapis (30 grašių moneta), bet pasidaro tarptautinis 35 grašių pinigas. Pasirodo Stepono Batoro laikų naujovė – šilingas, kuris atitiko 1/3 grašio ir turėjo 0,20 gramo gryno sidabro. Be šilingo buvo dar kaldinami grašiai, patreiniai, šeštokai ir auksinai. Patreinis atitinka 9 šilingus, nors faktiškai turėjo tiek sidabro, kiek 10 šilingų. Šeštokas, viena gražiausių monetų, buvo lygus 2 patreiniams arba 6 grašiams. Lietuviškas auksinas turėjo 24,37 gramo gryno sidabro ir oficialiai buvo lygus 35 grašiams, tačiau grynojo sidabro turėjo 1,5 gramo daugiau negu reikėjo jo kursui. Tuo pat metu buvo kalami ir aukso dukatai.
Zigmanto Vazos (Zigmantas III) (1566 -1632) valdymo laikais (1587 -1632) buvo garninamos senųjų vardų aukso ir sidabro monetos. Nors jos turėjo senuosius vardus ir išvaizdą, tačiau pinigų vertė taip krito, kad šios monetos laikinai buvo pasidariusios net blogesnės už lenkų pinigus. Reikėtų paminėti tuo metu kaltus dvidenarius, kurių lenkai neturėjo, todėl jie tam tikra prasme buvo lietuviškos monetos. Šios monetos gryno sidabro kiekiu gerokai pralenkė lenkiškąsias. Tuo metu pasirodo dar vienas lenkų kilmės naujas pinigas – paltarokas (pusantrinis), nes buvo vertas 1,5 grašio. Šis pinigas suvienodino lietuviškų ir lenkiškų monetų vertę. Tačiau ir dvidenariai, ir pusantriniai apyvartoje išbuvo neilgai.
Vladislovo Vazos (Vladislovo IV) (1595-1648) valdymo laikais (1632-1648) Vilniaus pinigų kalykla buvo uždaryta ir ją atidarė tik 1650 m. Jonas Kazimieras (1609 -1672).
Prasidėjus mūsų krašto sunkiam laikotarpiui (1655 m. švedai užplūsta Lietuvą, o 1658 m. rusai užima Vilnių), Vilniaus kalykla gamina dar blogesnius pinigus negu Zigmanto Vazos laikais. Tada italas Titas Livijus Boratinis, įkūręs savo pinigų kalyklą Varšuvos apylinkėse (1660 – 1661), pasiūlė Lietuvai savo pagalbą – gaminti pinigus. Taip buvo pradėti gaminti mažaverčiai variniai šilingai vadinami boratinkomis. Tai buvo pirmieji lietuviški biloniniai pinigai, kurių nominalioji vertė taip smarkiai skyrėsi nuo realiosios. Valdant Jonui Kazimierui (1648 – 1668) buvo kalamos visos monetų rūšys, tačiau daugiausia gaminta varinių šilingų (S.Batoro laikų šilingas nebuvo vartojamas apyvartoje). Reikia pastebėti, kad tuomet nukalti šeštokai turėjo vienoje pusėje karaliaus atvaizdą, o kitoje pusėje – vien tik Vytį, be lenkų erelio. Tais pačiais laikais Boratinis išleido į apyvartą monetas, vadinamas ortais.
1666 m. buvo uždarytos visos lietuviškų pinigų kalyklos. Jono Sobreskio 1679 m., gavus specialų leidimą, Krokuvoje kaldinti šeštokai bei Frydricho Augusto II 2706 – 1707 m. Gardine slaptai nukalti trečiokai (patreiniai) bei šeštokai buvo paskutinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) monetos. Viduramžiais lietuviški pinigai, kaldinti Vilniaus kalykloje, buvo labai vertinami dėl gero sidabro ir aukso kiekio bei išvaizdos.
|
|